O kas vietoje "Beržinės košės"?

I am writing this post in Lithuanian due to current events in the country and this is about educating children without physical punishments, if anyone interested to read it in English, please let me know :)


Dvi dienas jau sėdžiu ir skaitau apie baisią ketverių metų berniuko istoriją. O šiandien sėdžiu ir žliumbiu, širdis kraujuoja. Oi, galima čia didele demagogika ir filosofija užsiminėti, kur to šaknys, ką galima būtų keisti, kad taip daugiau neįvyktų, bet aš ne apie tai. Aš noriu parašyti apie vaikų auklėjimą be smurto. Gal tai bus kažkam informatyvu, gal įdomu, gal nauja, gal kas nors pasidalins mintimis namie, darbe ir aš būsiu prie to prisidėjusi, nors kiek. Taip, tai ne apie maistą ir sveiką gyvenimą. Tai maistas smegenims bei sielai.



Mūsų sūnui buvo gal 6 mėnesiai, perskaičiau kažkokią istoriją apie vaiko sumušimą Lietuvoje (eilinis atvejis, pasirodo) ir savo nuostaba, bei skausmu pasidalinau su draugu bei paklausiau, kokia jo nuomonė apie "beržinę košę" (mano draugas yra ne lietuvis, anglas, pusiau italas). Mano didelei nuostabai, jo nuomonė buvo ta, kad na turbūt nieko tokio jei šiek tiek "beržinės košės", kaip kitaip sutramdyti įsisiautėjusį ar neklausantį vaiką? Aš pasiutau, iš akių virto žaibai ir spjaudžiausi ugnimi. Nusiramink, sako, o kaip gi kitaip? Tada pradėjau kalbėti apie ryšio su vaiku kūrimą, kad bet kokia fizinė bausmė vaikui yra nesuprantama, kad tai traumuoja, neišsprendžia kilusios problemos. Aš tau įrodysiu, sakau. Tada jam į paštą prisiunčiau nuorodų apie visą teoriją vaiko auginimo be ir su "beržine koše".

Šių teorijų pagrindinėmis mintimis noriu ir pasidalinti. Visos jos yra vertimai iš anglų kalbos, šaltiniai nurodyti teksto apačioje, jei kas nori pasigilinti.


Daugumoje informacijos šaltinių apie fizines bausmes vaikui, minima, jog labai daug tėvų nemano, kad "pliaukštelėjimas per užpakalį" yra fizinė bausmė, tačiau mokslininkų tyrimai rodo visai ką kita. Labai patiko žurnalistės Lisa Belkin iš HuffPost mintis, jog kalbant apie smurtą prieš vaikus, negali būti jokio žodžio "diskusija" apie tai, jog pliaukštelėjimas yra smurtas. Yra krūva mokslinių įrodymų, jog fizinė bausmė yra neefektyvi ir kenksminga vaiko vystymuisi. Lisa Belkin dar 2012 metais rašė: " Nėra dviejų pusių. Yra įrodytas faktas ir yra žmonės, kuriems nėra patogu priimti šį faktą" (kalba apie fizinį smurtą prieš vaikus). Taigi kokie tie faktai apie fizinį smurtą prieš vaikus?

Vienas iš pirmesnių didelių tyrimų buvo atliktas 1997 metais, buvo stebėti vaikai įvairiose aplinkose, įtraukiant skirtingus faktorius, kaip: amžius, ekonominis šeimos būvis, rasė ir pan. Įrodyta, jog fizinės bausmės tarp 6 ir 9 metų vaikų tarpe nulėmė jų didesnį anti socialų elgesį dvejais metais vėliau. Tame pačiame tyrime pateikti įrodymai, jog fizinės bausmės įtakoja vaiko agresiją bei anti socialų elgesį.


Iki 2000 metų tyrėjai aiškinosi ryšį tarp fizinės bausmės vaikui ir agresijos, tačiau tyrimai pakrypo kitomis linkmėmis ir buvo domimasi, kaip fizinės bausmės veikia vaiko psichinę būseną, vaiko - tėvų santykius, smurtą šeimoje, kai vaikas suauga. Visuose tyrimuose nuo 2000 metų fizinės bausmės asocijuojamos su įvairiausiomis vaikų, jaunimo bei suaugusiųjų psichinėmis problemomis, įskaitant depresiją, nelaimingumo pojūtį, nerimą, bejėgiškumo jausmą, narkotikų bei alkoholio vartojimą ir bendrus psichologinius nepakankamumus. Tyrėjai taip pat nurodo neigiamas fizinių bausmių pasekmes kognityvinei vaiko raidai bei įtaką neigiamiems akademiniams pasiekimams.


Kanadoje šie tyrimai įžiebė gilias diskusijas dar prieš gerus 10 metų atgal, buvo pasitelkta visos bazės, jog apginti vaikus nuo bet kokios fizinės bausmės. Pavyzdžiui, Toronto sveikatos organizacija siuntė tokią žinutę: "Pliaukštelėjimas skaudina labiau negu tu manai" (Spanking hurts more thank you think).

Ką daro tas pliaukštelėjimas, ar "su rykštele per rankutę":

Visų pirma, tai įbauginą vaiką. O baimės pasėjimas vaiko širdelėje neturi jokio tikslo ir sukuria tik gėdos bei pažeminimo jausmus. Baimė, buvo įrodyta, gali išauginti anti socialų vaiką, kuris gali lengvai neatsispirti nusikalstamumui bei piktnaudžiavimui įvairiausiais narkotikais.


Žiauri, fizinė disciplina moko vaikus, jog smurtas yra vienintelis problemų sprendimo būdas.

Kontroliuojanti ar manipuliuojanti disciplina sukompromituoja pasitikėjimą tarp tėvų ir vaiko, sutrikdo jų ryšį.


Įsivaizduokite, kaip turi jaustis vaikas, kuriam buvo "pliaukštelta"? Gėdingai, jis nesupranta, kodėl tas JO žmogus jam sudavė. O gal kai "bosas" nemato, tada galima?!

Fizinės bausmės, kad ir menkiausios "nesukeliančios pavojaus gyvybei" įskaudina taip pat, kaip žaizda ir tik rodo, jog jei esi stipresnis, gali užvožti kam nors ir problema išspręsta. Bet ar tikrai? Ar tikrai pliaukštelėję savo nepaklusniam vaikui išspręsime problemą. Dažniausiai vaikai kartoja "neleistinus" veiksmus, kada tėvai nemato, nes fizinės bausmės jų nemoko išspręsti savo elgesio netinkamumo, nenustato problemos ir nemoko vaiko jos nustatyti.


Aš vis galvoju, kodėl čia taip yra, kodėl tėvai, atidavę savo vaikui visą dėmesį ir meilę vis tiek sugeba jam užvožti? Aš asmeniškai kaltinu sovietinį palikimą mūsų galvose, mus taip auklėjo, ir mes kitaip nemokame. Bet jei paskaitytume literatūros, įsigilintume į savo jausmus, padirbėtume "su savimi", galima atrasti kitus kelius, kurie, žinoma, yra žymiai sudėtingesni, bet, patikėkite manimi, labiau veiksmingesni ir džiuginantys. Juk kai vaikas elgiasi netinkamai ar ne taip, kaip mes norime, ar tikimės - jam yra 3, 6, 8 ar kiek ten metų - ne mums. Mes esame suaugę žmonės, iš kurių vaikas tikisi auklėjimo, mes jį mokome, kaip toliau gyventi. Tad jei mes nemokame su savo pykčiu susivaldyti ir težinome, jog pliaukštelsiu, ir viskas išsispręs, tuomet nesitikėkime didesnio supratingumo ir kitokio elgesio iš vaiko.


Turbūt dauguma tėvų, kurie supranta, jog fizinė bausmė ne išeitis, yra skaitę literatūros, yra paklausę savęs, kaip aš auklėsiu savo vaiką, jų tėvai su jais kalbėdavo ir nepliaukšteldavo, kilus stresinei, sunkiai valdomai situacijai. Dauguma tėvų nori susivaldyti, bet gal nežino kaip? Nuo ko pradėti? Noriu jums išversti kelis patarimus, parašytus kanadietės psichologės, "Natūralus vaikas" projekto įkūrėjos, prieraišiosios tėvystės patarėjos ir garsios veikėjos už vaikų teisės Jan Hunt.

1. Užkirskite kelią nenorimam vaiko elgesiui, patenkinant visus vaiko poreikius, kada jie yra išreiškiami. Kada poreikiai patenkinti, vaikas automatiškai pereina į kita mokymosi lygmenį. (turima omenyje psichologinius ir fiziologinius poreikius).
2. Suteikite saugią, vaikui draugišką aplinką. Pavyzdžiui, jums itin brangius daiktus padėkite taip, jog vaikas nepasiektų.
3. Taikykite auksinę taisyklę. Pagalvokite, kaip norėtumėte, jog elgtųsi su jumis tokioje pačioje situacijoje, kurioje yra jūsų vaikas. Žmogaus prigimtis yra žmogiška, nesvarbu, kiek jums metų.
4. Rodykite empatiją savo vaiko jausmams. Net jeigu vaiko veiksmai atrodo nelogiški, jo jausmai bei poreikiai jam yra patys tikriausi. Pasakymas "Tu atrodai labai nelaimingas" yra geras būdas parodyti, jog esate jo pusėje.
5. Patvirtinkite vaiko jausmus, jog jis suprastų, kad jūs suprantate ir jums rūpi, ir kad jis niekada nebus atstumtas dėl savo jausmų. Pavyzdžiui, "Mane tai taip pat gąsdindavo, kai aš buvau maža".
6. Suraskite pagrindinius poreikius, kurie sukėlė tokį elgesį. Jei mes baudžiame matomą elgesį, nors vaiko poreikiai nebuvo patenkinti, nenorimas elgesys vis atsiras iki tol, kol poreikiai bus patenkinti. Klausimai, kaip "Ar tu supykai, nes aš visą dieną buvau užsiėmęs? Ar norėtum kartu pasivaikščioti?" gali padėti vaikui jaustis mylimam bei suprastam.
7. Visur, kur įmanoma, suraskite "laimėjau-laimėjau" sprendimą. Tai efektyvus konflikto sprendimo būdas.
8. Patvirtinkite savo vaikui, jog jis yra mylimas ir vertinamas. Taip vadinamas "blogas" vaiko elgesys yra vaiko išraiška meilei bei dėmesiui tuo metu. Jei jis mokėtų tuos poreikius išreikšti kitaip, taip ir padarytų.
9. Nukreipkite savo dėmesį kitur nuo situacijos, kuri tapo per stresinė. Tą momentą pasakykite sau ir vaikui: ''Atsikvėpkime, ką norėtum paveikti?".
10. Būkite tikri, jog jūs ir jūsų vaikas per visą dieną valgėte naudingo maisto, jog jūsų cukraus kiekis kraujyje yra normalus. Dažni, bet maži pavalgymai yra geriausi.
11. Kvėpuokite! Kada stresuojame, mums reikia daugiau deguonies. Netgi keli gilūs įkvėpimai gali padėti mums nusiraminti ir mąstyti aiškiau.
12. Mes nesitikime, jog automobilis užsives su tuščiu baku, taip pat neturime tikėtis, jog vaikas kuo puikiausiai elgsis, jei jo "emocinis bakas" senka. Suteikite tris dalykus, kurie pripildo vaiko "emocinį baką": akių kontaktas, švelnus prisilietimas ir nedalomas dėmesys.
13. Ramunėlių arbata yra itin gera relaksacijos priemonė tiek vaikams, tiek suaugusiems. 
14. Pasiimkite laisvą minutėlę - kartu su vaiku. Pakeiskite aplinką, net jei tai trumpa kelionė į lauką, tai gali pakeisti situaciją.
15. Galite susikurti sau priminimo korteles, padrąsinimo žodžius, jog atsimintumėte, kas padeda nusiraminti.
16. Pasiūlykite vaikui masažą. Masažas prieš miegą gali padėti vaikui miegoti daug geriau, suteikiant daugiau jėgų kitai dienai.
17. Duokite vaikui pasirinkti. Vaikai turi žinoti, jog jų balsas yra svarbus. Siūlant pasirinkimus, net jei jie jums atrodo nesvarbūs ("Norėtum raudono ar mėlyno puodelio?"), gali padėti vaikui pasijusti, jog jis pats valdo savo gyvenimą ypač, jei vyksta svarbūs pasikeitimai.
18. Pabandykite šnabždėjimą. Kuomet visi yra įsitempę, šnabždėjimas gali padėti patraukti vaiko dėmesį, taip pat nuraminti tėvus.
19. Skirkite vaikui savo dėmesį. Pasakymas, kaip: "Pranešk man, kada būsi pasiruošęs dalintis žaisliuku/kada norėsi sėsti į kėdutę/užsidėti striukę" sukurs vaikui savarankiškumo jausmą ir leis jam lengviau bendradarbiauti.
20. Duokite sau laiko. Skaičiuokite iki 10 arba paprašykite laiko: "Aš nesu tikras, ką dabar pasakyti. Duok man minutėlę pagalvoti". 
21. Prisiminkite, jog vaikai susikuria vaizdinius iš mūsų žodžių: "Šiek tiek lėčiau" yra efektyviau negu "Nustok bėgti/nebėk, nu sustok/". Pirmasis pasakymas sukuria vaizdinį, kaip viskas sulėtėja, o antrasis sukuria bėgimo vaizdą, o žodis "ne" yra sunkiai suprantamas, jį sunku įsivaizduoti. Panašiai, specifiškas prašymas yra efektyvesnis negu bendras: "Prašau, padėk stiklinę" nei "Būk atsargus".
22. Paklauskite savęs: "Ar žiūrėdamas atgal į tai, aš juoksiuosi?" Jei taip, kodėl nesijuokti dabar? Sukurkite prisiminus, į kuriuos norėtumėte pažiūrėti.

Nemažai patarimų susidarė. Bet, tikiuosi, išsirinksite kažką, nes man nemažai jų padeda paleisti savo susikaupusį pyktį kitur. Visas tekstas gali jums pasirodyti, kaip "hipsteriški pezalai", super "mamučių" pasisakymai ir panašiai. Bet anaiptol. Na, nors hipsteris vis tiek esu, bet tai yra faktai. Moksliškai įrodytos neigiamos pasekmės, kada vaikas patiria fizines bausmes, tai kodėl tai ignoruoti, prisidengiant kažkokiais senamadiškais pezalais apie "aš užaugau ir tu užaugsi", ar tikrai?

Viską keisti galime nuo savęs, jei suteiksime savo vaikams šansą užaugti be fizinių bausmių, jiems net nekils klausimų, auginant savo vaikus.


Šiame tekste neįtraukiau kitokio smurto prieš vaikus: verbalinio, moralinio, kuris taip pat labai įdomus reiškinys, bet apie tai gal kitą kartą.


P.S. savo draugą įtikinau.


Vienos mamos patirtis. Eglė. xx



Šaltiniai:

http://www.cmaj.ca/content/184/12/1373

http://www.naturalchild.org/jan_hunt/22_alternatives.html

http://www.huffingtonpost.com/2014/09/18/adrian-peterson-corporal-punishment-science_n_5831962.html